Kaip visada

http://mojewredneja.deviantart.com/

Why,
Why can't this moment last forever more
Tonight,
Tonight eternity's an open door
No
Don't ever stop doing the things you do
Don't go
In every breath I take I'm breathing you

Euphoria
Forever, ‘til the end of time 
From now on, only you and I
We’re going u-u-u-u-u-u-up
Euphoria
An everlasting piece of art
A beating love within my heart
We’re going u-u-u-u-u-u-up  

LOREEN - Euphoria

Viskas prasidės lygiai toje pačioje vietoje kur baigėme: pagalvojus, netiek jau daug ir nuveikėme. Tik jauti kai šiluma arba šaltis skverbiasi į odą, kaip tamsa užima viską, nes taip bijai nakties. Aš asmeniškai nesidairau nei atgal nei į priekį, o kam? jei šios akimirkos baimė ir taip kausto. Kaip keli klavišai gali reikšti šypseną, jei visą dieną praleidai lovoje? Arba kodėl taip norisi viską mesti? Žinau, nes viskas atrodo ligota ir tamsu. Net tomis saldžiomis beveik vasaros akimirkomis. Ir net tobulas įvaizdis neišgelbės:  Ar gali abejingumas sutilpti į vieną spalvą? Ar kažkoks aksesuaras kitus nustebins? Ar plunksnos krentančios iš dangaus nereikš tik pražūties? Žinot, ne kiekvienas paukštis ligotas, o man leisdavo rinkti nukritusių plunksnų ir žiūrėti į mažas geltonas gėlytes pievoje. Net žiūrėti. Žinot tamsios spalvos labiau stebina, o aš vis dar praktiškai nieko nenuveikiau. Ar dienos neslenka?
 Kaip sutinkame tuos pavasario vakarus prie besileidžiančios saulės, knygos puslapių, ar kurio nors iš šiuolaikinių išradimų: kompiuterių ir televizorių. Ir juk negaliu atsikratyti žiūrėti tai kas gražu. argi patys nemėgstame dainuoti? Žinau kad viskas ne taip gražu kaip rodo, o net knygos tokios, kokių nori širdis: greita gražu, prikausto be jokio laiko pojūčio.

Trumpai dingsta

Visur it švytuoklės sūpuojasi laikas.  Dainos ir žodžiai viskas lyg laiko msšna, tik sugrįžkite, niekur nebelieka naudos, kai išnyksta daiktai. Ir muzika visur lydi ir mane erzina rūpesčiai , kurie neišnyks. Kai mėlyni žiogeliai, dangus nepakeis spalvos. Ir naktys nepailgės, dainos nepasikeis, iki kitų metų, tarp kurių laukiančio tarpo taip laukiame. Tik jei naktis, ta kuri tokia vėjuota, sušildys, busi laimingas, ar ne? Nedarau nei kvailų dalykų ir net kai grįžtu namo dainuodama, vis kažkam negerai. Negaliu atsakyti už kiekvieną hater'į, kiekvieną, kuris ieško dėmesio, ir viską suteikti vargšeliams. Lengviausias dalykas pasaulyje yra vaizduoti liūdną. Žinau iš patirties, kad vasara visada ateis per lėtai, nebent tau trys metai, arba tau taip sako. Ar švytinčios dalelės nenusės ant tavęs jei būsi nelaimingas. Kažkas šypsosi joms.

Mirštančios lauko geles

Jus turejote isgirsti ta dangaus uzima, kai atrodo griuvo dqngus. Bet net zeme nesudrebejo, ir viskas pasirode niekada neivike. Toke ir kitokie orgai, kai skaidriu dangumi it milziniski pauksciai o is mano tasko - ne didesni nei drugeliai, skrieja milziniski lektuvai ir visur mirsta medziu geles, tiek kastonai ir issvajotosios alyvos jau beveik nuzydejo. O as su balta suknele.it princese niekuo nebesurupinu. Arba tada nesusizavejusi lauko mirtimi - nes geles nuzydi del seklu ir vaisiu - visiskai nusiminusi nusprendziu, kad paskutine man likusi viltis yra apsimesti graziai. Ir kai neberupi paskutines akimirkos, tik pabegti i vaisiu brendimo meta. ir tas dangus, apie kuri kalbu dazniau, nei paeiziuriu man sypsosi. Tokios paskutines dwr vis pavasario dienos - p sapnu vasara prabegs, net nepastebesi, ir nebesugris. Tai paleisk  stipram vejui  kedenti savo plaukus, kad viskas sapnai ateitu greiciau.

Rojaus kelias

 Ne visos knygos iš vadovėlių persikelia į lentynas. Šiandien apie nedidelės, šalia Žemaitės aprašytos moteriškės, nežinotume, nepastebėtume. "Rojaus kelias" - Knyga apie rytprūsių ūkininkę Lenę, (Eleną) Grigolaitytę-Kondratavičienę (1910 -1995), kurios atsiminimuose telpa kiekvieno vyresnio žmogaus pasakojimai apie Abu pasaulinius karus, Lietuvių tremtį, Vokiečius ir Lietuvius. Ši moteris gyveni Kaimelyje prie  Nemuno, Bitėnuose, kaip tik ant Rusijos ir VDR, Vėliau Lietuvos ir Kaliningrado sienos. Lenė išgyveno pačius sunkiausius laikus: nors visada buvo lietuvė, daugelis to krašto žmonių save pradėjo vadinti vokiečiais, po karo išvažiavo į VDR. Lenė su vyru ir visa šeima buvo ištremta į Sibirą, kur nors buvo labai sunku, bet lietuvių ir kutų tautų bendravimas buvo net tvirtesnis, mielesnis, nei pačioje Lietuvoje. Grįžusi Lenė tapo vyriausia ir vienintelė į Bitėnus grįžusi to kaimelio gyventoja. Labiausiai žavi atsiminimai apie jaunystę, kiekvienas knygos puslapėlis jau buvo lyg auksas, tikra laimė. Vėliau ją ne mažiau žavėjo radijo laidos iš Austrijos. Geros širdies moteriškė turėjo daug draugų, Ją vis prisimena buvę Bitėnų gyventojai. Stipri, garbinga moteris kartus su Gimtojo miesto panorama pateikia prisiminimus iš tų metų, kurie  buvo vieni svarbiausių ne tik Lietuvai, bet ir  Pasauliui. Knygą paraše vokiečių žurnalistė Ulla Lachauer.  

Dangaus kūnai

Priezastis del kurios zmones buna priversti sustabdyti ju pasquli, kiekvienam vis kitokia. Galbut dangaus meteoritai - isvajotosios krentancios zvaigzes, galbut kaip tik jos del nieko nekaltos. Ir visas pasaulis troksta noru issipildymo tik del kvailu pasakisku priezasciu. Zinote, balancas visur uzknisa, galbut sekme slepiali nelaimeje, nes sioje savokoje slypintys jausmai atvirksciai proporcingi lukesciams. O dangaus kunai, dqugeliui patinka tik ziureti i isivaizduojamq amzinybe. Niekas nepatiria to, kas jiems buvo skirta. Spalvinyas gyvenimas ar tyli tvarka, ar jusu dar neismoke, kad abu gali tapti kancia? Tikrame pasaulyje prisilietimai ir netikrai skriejqntys nemqtomi dangaus kunai netiek jai daug reiskiq, jei atvirai, nieko nereikskia. Cia viskas ritasi atgal, tai ne pagal pasaulio kripti. Kartais jauti, kaip is taves juoktusi angelai ir kaip nemalonu buti anapus. Galbut keliaukim prie paprastesniu dalyku. Siandien puse valandos viriau ekologiskus ryzius ir jie vistiek buvo kaip guminiai. Tai man nieko neirode. Galbut tiek zmones, kurouos kasdien matau,   nori save sunaikinti, galbut ideali lentynu tvarka reiskia griuti. Patirtis man sako, kad viskas nera taip nustatoma, atsitiktinumai sukure pasauli. O jei ir yra taip. Ar turetu rupeti kitu zmoniu priklausomybes ir keistinumai. susideginkit dar siam laike, dangaus numyletinai, kai tik nebetikesite pasakiskais dalykais. O as zadejau parasyti apie knyga.

Is kurio erdves tasko?

Visi langai uzdegti ryskia sviesa. Antradieni grizo sese po beveik metu is Anglijos. Sugebejo rekordiskai greitai usknisti. Dar penktadieni, kai suzinojau sutvarkiau jos kambari, turejau pagqlvoti, kur deti dali daiktu, kaip pavyzdziui makiaza ar net nusipirkti veidrodi. Ir siaip nemazai dalyku. Visa savaite vien seses, nuo pat to meto, kai raudonai nusilakavau nagus, savaite priklauso jai. Padariau zavu, net blizganti, plakata jai virs duru ir visa pirmadieni laukem. O sesei grizus, viskas kaip ir anksciwu ji mane stabdo, erzina, isnaudoja. Viskaw lyg vel susipaude. Mano minciu, laiko ir laimes erdves nesiplecia. Ir tai viskas.

Daugiausiai baltos sienos visur

http://hakanphotography.deviantart.com/art/Breathe-Wounded-Child-8-179142205

 Sėdžiu 3:20 h prie skypo ir geriu kavą, kurią turėjau gerti mokykloje. Tik mano tėvas nukniso puodelį, kurį aš visada nešuosi, todėl ji ir liko iki dabar. Tik atšalusi. Visiškai.  Turėčiau dabar sunkiai mokytis ir skaityti ir daryti rankdarbius, gal net jau eiti miegoti, bent jau retkarčiais valyti tikresnę vakarienė arba jūs turėjote pamatyti, kokį kalną salotų atsargų turime namie. Šiandien prisėdusi laisvės alėjoje ant suoliuko buvau nustebinta girtų italų, iš vieno viešbučio balkono šaukiančių čika, kol geriau siaubingai šaltą vandenį, nuo kurio suskaudo galvą, susitvarkiau telefoną, dažiausi lūpas, Ir jie savo rankose laikė po lietuviško alaus bonką. Saulė ryškėja danguje, o darbinė aplinka blanksta blanksta. Miau. Ir dangus kartais mėlynas. Vakar visi kaip tik galėjome bandėme išsisukti nuo Geografijos mokymosi: Sėdėjo prie Fb, 9Gag ir t.t. Aš ne su tėvais važiavau į senukus pirkti 150l žemių, kad tik atitolinčiau akimirką kai įsiminsiu Mozambiko sostinę. Daugiausiai baltos sienos visur.

Nenuostabu

http://m0thyyku.deviantart.com/art/dead-eurydice-300526493

Taigi visi svarbūs dalykai, atrodo kaip piešti. Ir man tikrai ne visada puikiai sekasi. Šiandien praleidau puse valandos lediniame vėjyje tik su uniforma, o visi aplinkui žmones šiltai su paltais ir striukėm ar bent šiltais storais švarkais buvo. Ir tada, kai pagaliau grįžau namo, buvau siaubingai sušalus. Ah, normalu. Ir lijo. Visa rausva šilumos ir kartu ir karščio žemė trumpam išgaravo ir darosi vis sunkiau tikėtis, kad bus bent kiek lengviau pradėti dieną, greičiau bus tik atvirkščiai ir t.t. Vienas dalykai ko tikrai nemėgstu: kai žmonės neigiamai kritikuoja ir ypač jei su jais neypatingai daug bendrauji, bet vis dėl to svarbūs. Like pareiškimas kad nepakankamai laiko praleidžiu lauke. Nesakykit nieko savo vaikams, žiauriai užknisa kai knisa protą ir po to maždaug stogas važiuoja nes aš ir taip ne kažin kokia  optimistė  ir dar viskas tikrai nėra nuostabu. Ir dar tas įsitikinimas, kad visi turėtų jaustis taip pat kaip tu, ah niekada nebus kaip reikia. Tik siaubingas poros dienų pavasaris ir susierzinęs laikas. Manau, viskas dingsta kvailuose dalykuose, tada atrodo kad visi ant tavęs rėkia ir aš tikrai nuostabiai puikiai geras vaikas ir kaip galima ką sakyti, negaliu patikėti, kai kas nors ką blogo man sako, ir tai sugadiną maždaug visą dieną, o gal ir savaitę. O gal tik nuodai cinamone ar tyrame vandenyje esančios druskos kaltos. Viskas yra nuodai, matyt.

Nes magija niekada nebuvo ore

http://play-my-game.deviantart.com/art/Horse-spirit-2-124448065

Niekas neerzina taip kaip paskutinės minutės.Visos paskutinės minutės prieš visas pabaigas. Kartais važiuodama autobusu tiesiog klausydama muzikos, gal skaitydama įprantu slėptis nuo saulės ir toli gražu neblizgėti iš laimės sekančiam kartui. Viskas blanksta nuo šviesos, žinokit. Gali atrodyti kaip liūdna mergytė, niekas tavęs nemylės, Ant pirštukų lakstyti po saule, niekuo nepagerės. Nei bloga mergytė, nei saulės spindulėlis.
 Galėčiau papasakoti apie magiškas žolės: kai buvau jaunesnė turėjau vilčių tepti gera ragana. Iš tikrųjų aš rinkau burtus ir žolelių aprašymus, užkeikimus leidau ant akmenų ir negalėjau įkurti dūmų, nes velniškai bijojau ugnies. Taigi tik vandens ir žemės stichijos buvo man suprantamos, nes tuo tarpu  ugnis ir oras buvo nepasiekiami. Vieninteliai du gradientai: akmenys ir žolės, na, dar su žodžiais ir mėtų arbata galėjo burti su manim. Dabar burtus gali keisti vynas ir kava. Kiek mažai tamsos, kai geri dieną. Mano magija turėjo ir vitriną: didelėje lentynoje žaislų spintoje ( o juk dabar ją vadiname knygų) ne kartą besikeitusi kriauklelių ( o juk norėjau kaulelių)  ir akmenukų, kai kurie iš jų buvo spalvoti, molinių dalykėlių ir senų buteliukų, kelių šakelių kompozicija, man patikdavo matyti juos visus kartu. Ir didelis žaislų stulpas, tarp sienos ir spintos, buvo tikrai įdomus. Paskui viskas buvo nugriauta, magija užaugo, o mano kambarys dabar tamsesnis ir tolimesnis. Nes magija niekada nebuvo ore, nei muzikoje, sklindančioje oru. Tik pamišimas. O smilkalai, suteikiantys orui kvapus, jiems reikalinga ugnis. Galbūt todėl vis apie juos kalbu, ne tada kai nieko nėra.

Įpatingos bitės skraido tik aplink mane

http://shutter-shooter.deviantart.com/art/take-what-you-need-299610990

 Reikia viso ryto, kad atsibustum, ir visos dienos, kad vėl užmigtum. Reikia lašelio šilto oro praskaidrinti kelionę ir saulės apšviesti laimę. mama gamta nusprendė apvalyti pasaulį šalnomis, kad nelūžtų šakos. O dantyti robotai tuo metu mums renka dantų šepetėlius, lūpdažius, kavą, balionus. Visa tai galite pamatyti internete. Mokykloje galima planuoti vasarą, ahhh. taip neįdomu.
 Sapnuose apie gyvenimą galėčiau tapti kavos degustuotoja. Juokauju, jie net negeria jos. Galėčiau praleisti visą gyvenimą kur nors Afrikoje. Arba padėti gaminti sojų padažą ir maišyti druską. Galėčiau pasakoti apie Meksiką ir tuos pavadinimus, kurių dar net nežinau. Neparodytos akimirkos - mano įkvėpimas. Metalo konfeti ir laimės sūnūs virus aplinkui. Ir maistas. mano mamos užauginti burokėliai tiesiog ant stalo. Pratęsti dieną su daina ir atsiminti kiekvieną žodį dar nepradėjus dainuoti: taip viskas gražu. Man patinka tie maži žalumos plotai, kuriuos galiu matyti pro langus. toks pasaulis ir turėtų būti: viskas labai žalia, o ne šalta ir tylu. Stabdyti traukinius, muzika sprogdinti kalnus. Žodžių užtvaras. O juk aš per dienas tik mokausi pasidaryti manikiūrą, kuris niekada nepavyksta arba net neturiu tinkamų priemonių. Tokia diena iš dienos, čia padangėje po mielais paukščiais ir visu vasaros kvapu. Ir ypatingos bitės skraido tik aplink mane.  Galiu tikėtis, kad pasaulyje bus visko, ko tik prireiks. Tereikia prieiti ir paklausti žmogaus vardo, taip tai  paprasta. Arba padovanoti šypsena, nors visas pasaulis, galbūt jos nėra vertas. Pozityviausia pasaulyje mintis: jei yra daugybė žmonių kurie ieško to pačio dalyko kaip ir tu, tai, matyt, reiškia, kad jie ieško tavęs.
 xo xo....

Mėtų arbata

 Gerai. Galbūt ir norėčiau galėti papasakoti ką nors prasmingo ne apie vyšnių žiedus ir žalius lapelius.
 Sekmadienį pas mane iš miesto atvažiavo Milda ir mes vis tiek neradom jo sąsiuvinio. Rytoj turėsiu vieną papildomą rytą išsimiegoti. Praleidau dieną stebėdama tamsą mokykloje arba stebėdamasi nepažindama visur saulės (tiesiog atrodo, kad būdama mokykloje nematau šviesos, mano mokytojai mieliau įsijungią lempų apšvietimą nei atsitraukia žaliuzes). O  išėjusi į vienintelę šviesą - lauką švilpauju MCR - Na Na na.. Važiuodama į mokyklą žiūriu į visus vėluojančius laukiančius auto.  Ir dienos buvo tokios šiltos, kad galėjau miegoti atsidarius langą. Ir autuose labai labai karšta. O dabar  geriu mėtų arbatą.

Jean-Paul Sartre "Šleikštulys"

Taigi šiandien pirma tikrai karšta šio pavasario diena ir aš maždaug iškepiau autobusuose skaitydama knygą iš Iššūkio sąrašo  2. Jean-Paul Sartre  "Šleikštulys" 2002 Vaga. Tiesą sakant, skaityti pamokose - puikus dalykas, tuo labiau kai dienos einasi ne taip, kaip reikia. Tada Knygos - tavo slėptuvė. Tokią slėptuvę suteikė ir "Šleikštulys". Daugelis žmonių, pamatę skaitant ne pačio laimingiausio turinio knygą, nusiteikia labai skeptiškai, bet man nesvarbu. Jean- Paul Sartre knyga pagaliau privertė atsiversti senus sesės užrašus apie egzistencializmą ir palyginti su autoriaus draugu Camu, kuris pasirodė gal kiek įdomesnis, jaunesnis, bet "Šleikštulys" - tamsesnis ir ryškesnis.
 "Iš tiesų, pone jūs mylite juos, mylite juos kaip ir aš, mudu skiria tik žodžiai". XXa. vidurys, materialus pasaulis -bedvasis, nepavaldus žmogui, todėl priešiškas. Visa tikrovė lyg suskilusi į dvi dalis: sąmonės ir daiktų. Štai čia vos keli veikėjai: kasdien aplankomų kavinių šeimininkai, savamokslis iš bibliotekos, ir galiausiai Ani, kurių pagrindinis - Antuanas Rokantena, istorijos profesorius, mąsto apie savo gyvenimus. Visiškai aišku, kad praeitis nuo jų seniai nutolusi. Pradžioje sutinkamas herojus  jaučia,  lyg negyventų,o vieninteliais "pabudimais" įvardija staigų apsisprendimą grįžti iš užsienio ir plačiai aprašytą apsisprendimą mesti rašyti knygą. Bet vėliau jis pajaučia, kad gyvena, tiesiog egzistuoti  jau yra gyventi. “Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.”  Kartais aplankantis nejaukumo jausmas, šleikštulio priepuolis: "kartais daiktai pradeda egzistuoti tavo rankoje". 
 "Aš buvau kaštono šaknis. Arba teisingiau - aš visa esybe suvokiau jo būtį."
 Dienoraščio forma parašytas romanas nagrinėja būtį, patirtį ir teisę gyventi, o kartais apimantis šleikšulio jausmas - keistai užkrečiamas. Nes akmenukai žmonių delnuose, metami į visus pasaulio ežerus ir jūras,  irgi egzistuoja.